Druskininkuose – per žingsnį nuo medalių

Keturioliktajame tarptautiniame “Press’as” liko ketvirtas. Kažkas kalbėjo apie medinius medalius, bet situaciją turbūt geriau atspindi Venciaus prakalba po turnyro: “Vyrai, geresnio turnyro su “Press’u” turbūt nesu sužaidęs. Mačiau, kad kai kurie mirėte aikštėje”.

Mirti teko, nes keitimų buvo vos du, o sužaisti reikėjo ratą – devynerias rungtynes po 15 minučių. Ketverias jų “Press’as” laimėjo, trejos baigėsi lygiosiomis. Pralaimėta tik lenkams ir čempionais tapusiems baltarusiams. Galutinis rezultatas – 15 taškų, iki bronzos pritrūko dviejų. Realiai – realizuotos progos rungtynėse su armėnais.

Armėnai surinko 17 taškų ir buvo treti. Baltarusiai susižėrė 21 ir tašku aplenkė kaip visada kovingą Brianską.

“Press’e” individualiai šįkart siautėjo lenkiškas etnosas – Tretjakas ir Bongas įmušė 11 komandos įvarčių iš 12. Miela buvo stebėti ir jų tarpusavio ryšį aikštėje – pirmose rungtynėse Bongas pasikeitė aiškiai įsižeidęs dėl to, kad viduryje žaidęs Karolukas kone piktybiškai vengia prievolės duoti jam kamuolį. Kulminacinėmis minutėmis pirmaujant 1:0 ir ukrainiečiams smaugiant, vienas komandos lyderių išdidžiai sėdėjo anapus šoninės linijos ir į Kesmino klausimą: “Bongai, tu pavargęs ar piktas?” atsakė: “N…ui, nebežaisiu su tuo lenku”.

Kažkada vėliau paritęs kamuolį Tretjakui taip, kad šiam liko tik įbesti jį į tuščius vartus, paatviravo: “Labai nenorėjau duoti Karoliui, bet tada būčiau toks, kaip jis”.

Nepaisant vidinės trinties tautinių mažumų frakcijoje, turnyras prasidėjo neblogai. Pergalę rungtynėse su Lucku atnešė Tretjako smūgis į devynis ta pėdos dalimi, kurios net Kesminas per televizorių nebūtų sugebėjęs įvardyti – tiesiog pataikė kažkuriuo kaulu ir netgi stebuklingu būdu sugebėjo nepargriūti ir nesusižeisti.

Antras varžovas buvo Kaunas su Bagdonu, kuris ir vėl įrodė, kad kenkia „Press‘ui“ nepriklausomai nuo to, ar žaidžia komandoje, ar prieš ją – pradžioje įmušė, po to ėmė šlifuoti padkato, arba, kaip sako Maksas, įtūpsto techniką, už ką vos negavo per veidą nuo Venciaus. Rezultatą Tretjakas išlygino keistu baudos smūgiu į vartų vidurį, Vencius ir vėl traukė. 1:1, 4 taškai per dvejas rungtynes.

Žaidžiant su latviais Karolis galutinai spjovė į svetingumo papročius ir įmušė tris. Paskutinį – kaip aklas briedis per degantį mišką su kamuoliu nubėgęs gal pro tris varžovus. Įvarčių sąskaitą atsidarė ir Bongas, šaliai, kuri nebemoka laimėti net prieš Andorą, futbolo aikštėje buvo suduotas dar vienas smūgis – 4:1.

Blogi dalykai anksčiau ar vėliau turėjo nutikti, ir jie nutiko rungtynėse su lenkais. Bene vienintelėse, kuriose „Press‘as“ net progų nesukūrė. Tretjakas, tiesa, ir vėl įmušė, bet šįkart Venciui. Vėliau paaiškėjo, kad taip lenkas atnešė pergalę lenkams – tas įvartis buvo vienintelis.

Po bananų ir šokolado pertraukos driokstelėjo Bongas. Į Egipto vartų devynis kone pirmoje atakoje jis paleido tokią strėlę, kad ir vartininkas, ir vartai dar ilgai stovėjo išsižioję iš nuostabos. Vėliau faraonų palikuonys nesėkmingai tampė susispaudusį savo aikštės pusėje „Press‘ą“, o pabaigoje Krulas įkrapštė dar vieną įvartį – 2:0.

Nuovargis jau smelkėsi į „Press‘ą“, rungtynėse su vokiečiais teko daug gintis, bet „alles kaput“ situacija nenutiko. Vėl įmušė Bongas ir Karolis, o rezultatui esant 2:1 pergalingą vinį kalė ukrainiečių prieš daugelį metų gražiausiu mūsų komandos žaidėju paskelbtas Mauricas.

Ir tada atvykome į pragarą. Finišuoti teko žaidžiant su visais tais, kurie išsidalijo prizines vietas. Maksas tuo metu jau klibinkščiavo po aikštę sumuštą koją ištraukęs iš ledo kompreso, Romtautas paeiti galėjo tik remdamasis į žemę keliais ir alkūnėmis, Kęstui su kamuoliu nubėgus į varžovų aikštės pusę užsimoti jėgų dar užteko, spirti jau nebe – kaip pats sakė, kitą ir dar kitą dieną skaudėjo viską, išskyrus galvą. Stebėtis galima tik tuo, kad galvos neskaudėjo – ką jis tada, po velnių, veikė prie elnio?

Bėgimo veiksmą imituoti paskutinėse trejose rungtynėse pavyko gal tik Bongui, bet ir jo baterijos nusėsdavo įsirėžus į du varžovų gynėjus. Kamuolys dažnai skriejo bet kur ir bet kaip ne todėl, kad kitaip nenorėjome, o todėl, kad negalėjome. Neįmušėme nei armėnams, nei rusams, nors rungtynėse su vyrais iš Ararato – konjako, ne kalno – krašto Vaitalis turėjo auksinę galimybę juos nuskandinti, bet neįmušė ir jis.

Bronzinę svajonę ramiai palaidojo baltarusiai, dukart tobulais perdavimais suradę savo puolėją, kuris įmušė ir galva, ir koja. Bongo įvartis paskutinėmis sekundėmis buvo tik medaus šaukštas – 1:2.

Liko persikelti prie elnio, kur aptarinėjant dienos įvykius ir globalias problemas ėmė lynoti. Ten jau galima buvo pasislėpti po tentu – dieną oras nusisekė, nors sinoptikai žadėjo lietingą savaitgalį Druskininkuose. Ufiko, kuris žino viską apie gamtos reiškinius, gaivalus ir anomalijas, su mumis šįkart nebuvo, bet buvo CH, kuris dar ryte važiuodamas iš Vilniaus užtikrintai pareiškė: „Jie žada, bet aš jais netikiu“.

Kas dar? Nieko, nes viskas, kas buvo prie elnio, prie elnio turi ir likti.

Both comments and pings are currently closed.

Comments are closed.