2016-ųjų balandžio 7-osios vėlus vakaras Vilniuje, prie „Forum Palace“ centro, buvo išskirtinis – prie autobuso susirinko net septyniolika pressininkų, susiruošusių pasiekti LDK žemes Ukrainoje ir nežinia kurį jau kartą užkariauti šlovingąjį Lucko miestą.

Sako, kad kažkada būta ir dar gausesnės kariaunos, bet visa tai jau tokia gili istorija, kad mažai ja kas betiki. Sako, kad būta ir tokių laikų, kai Lucko užkariauti traukė vos keli karžygiai. Būta, bet dabar vėl sugrįžo gerieji laikai, kai Lietuvoje kainos didesnės nei Ukrainoje, kai mes gyvename geriau, todėl norisi tuo gėriu pasidalyti su savo senais draugais.

Tad į autobusą susėdo „Presso“ pirmininkas Tautvydas Vencevičius, legendinis Nerijus Kesminas, Rimas Mauricas, Marius Bagdonas, Julius Kiveris, Raimundas Celencevičius, broliai Rimas ir Simas Bauboniai, Maksimas Vojevodinas, Karolis Tretjakas, Andžejus Tunevičius, broliai Arnas ir Vaidas Pociai, Petras Katinas, Laimis Misiūnas, Julius Bliūdžius ir Mykolas, Lucke tapęs Mykola, Stankus.

Kad komanda neatrodytų labai grėsminga, iš karto pasakysiu, kad ne visi galėjo ir važiavo žaisti. R.Baubonis ir A.Pocius vis dar traumuoti, J.Bliūdžius jau traumuotas, o S.Baubonio trauma laukė pakeliui. Kiti žaisti tikėjosi, bet suprato, kad visiems aikštėje vietos neužteks.

Važiavom ilgai. Visą naktį. Vietos mažai autobusiuke, net minkščiausia kėdė sukietėja per tiek laiko iki akmens, o net putliausias Bagdono petys paryčiui virsta plytgaliu, į kurį daužosi galva.

Lucke buvome jau penktadienio šviesoj. Įsiamžinome prie miesto užrašo. Pasiekę legendinį Lucko viešbutį „Profsojuznyj“ bandėm prisiminti, kas yra miegas horizontalioje padėtyje, tad laiko užimti Lucko pilį nebeliko. Kas nemiegojo, tyrinėjo viešbučio apylinkes ir aptiko, kad net viešbučio bare viską, pagal mūsų supratimą, dalija veik dykai, tik už popierėlius, kurie grivinomis vadinasi.

Vakare nutarėm šturmuoti ne Lucko pilį, o centrą, kur veikia šlovinga kavinė „Maidanas“. Ten – tikras Maidanas: demokratiška atmosfera, besišypsantys veidai, šokiai, dainos, estrada. Ukrainiečiai vaišingi ir draugiški, tad užtrukom. Vieni trumpiau, kiti ilgiau, bet, reikia pasakyti, niekas rytinio kėlimosi nepramiegojo, net traumuotieji.

Šeštadienį įvyko tai, ko važiavom 12 valandų 800 km – trys valandos tradicinio salės futbolo turnyro iškiliam ukrainiečių diplomatui Borisui Klimčukui atminti. Į turnyrą susirinko 5 komandos iš trijų šalių, tad žaidėm ketverias rungtynes po 15 minučių. Mažokai tokio didumo komandai, tad per pertraukėles ir kitų ekipų mačus sumesdavom krepšinį.

Be mūsų, turnyre dalyvavo amžinai kita sudėtimi atvažiuojantys kolegos iš Minsko „Golf Strym“, Lucko Rados (tokia vietinė savivaldybė) rinktinė, Lucko „Volontiorai“ (Savanoriai – ne kariai, o tie, kurie visiems padeda, panašūs į mūsų freelancerius) ir Lucko žurnalistai.

Po kalbų, šokių, plojimų komandos išsirikiavo himnams. „Pressas“ atrodė gražiai: visi su naujais treningais, naujom aprangom ir šilto bei šalto mačiusiais bucais (P.Katinas netgi su rožiniais).

Pirmose rungtynėse susirėmėm su Rados atstovais. Mūsų smogiamasis penketas buvo T.Vencevičius vartuose, K.Tretjakas ir P.Katinas gynyboje, o A.Tunevičius ir L.Misiūnas puolime. Vėliau paaiškėjo, kad geriau nieko ir neturėjom. R.Celencevičių ir M.Bagdoną buvo baisu leist kartu į aikštę, nes pakeliui į Lucką nuo jų pabėgo sportinė forma, S.Baubonis buvo traumuotas besifotografuojant prie Lucko užrašo, R.Maurico neleido žaist treneris Kesminas, kuris nei leido, nei pats žaidė, M.Vojevodinui ir V.Pociui užteko trijų minučių, o M.Stankus buvo išleistas vos minutei per visą turnyrą. Gynėjus gelbėjo šiaip vartininku žaidžiantis J.Kiveris, kuris kovėsi pasiaukojančiai.

Taigi, Rados atstovams įmušėm pirmi, tokį netikėtą, ir jau patikėjom, kad laimėsim, kai gavom atgal tokį pat netikėtą iš kampinio. Kamuolys lėtai prariedėjo pro kelis mūsiškius, atsitrenkė į sugrubusias T.Vencevičiaus rankas ir įsmuko į vartus.

Antros rungtynės – su favoritais minskiečiais, kurie, pasirodo, savo gretose turi pora buvusių profesionalių futbolininkų. Bet „Presso“ vyrai ne bailiai, kovėsi kaip už LDK, patys neįmušė, bet ir nepraleido ir net daugiau progų turėjo, bet ir vėl lygiosios. Trečias rungtynes su mūsų senais bičiuliais Lucko žurnalistais laimėjom 1:0 po gražuolio L.Misiūno įvarčio, kai jis išmaudė gynėją, paguldė vartininką ir įrideno elegantiškai kamuolį į vartus.

Likus vienam turui jau buvo aišku, kad pirmas bus Minskas. Mums su „Volontiorais“ liko išsiaiškint, kas bus antri. Vyrai nusiteikė pergalei, bet išėjo, kaip visada, pralaimėjimas 0:1. Praleidom apmaudų įvartį, nors visą mačą spaudėm varžovus. Spaust tai spaudėm, bet spaudimą smūgiais retai pavykdavo paverst. O tie keli, kurie buvo, skriejo virš vartų.

Ką padarysi – „Pressas“ vėl pademonstravo drausmingą, kartais, ypač A.Tunevičiaus, vėl gavusio geltoną kortelę, dėka kietą, T.Vencevičiaus dėka – teisėjus spaudžiantį futbolą, bet įvarčių lietaus ir vėl nebuvo. Nepaisant to, kad komandos veiksmams iš užribio dirigavo legendarinis puolėjas N.Kesminas.

Kaip ten bebūtų – trečia vieta, taurė ir medaliai. O K.Tretjakas – geriausias turnyro gynėjas. Ne tuščiai važiavom.

Kol komandos tvarkėsi po turnyro, N.Kesminas drauge su kitomis turnyro garsenybėmis aplankė B.Klimčuko kapą ir pagerbė jo atminimą vainiku.

Vakare per uždarymo vakarienę skambėjo daug nuoširdžių tostų prisimenant velionį B.Klimčuką, jo meilę futbolui ir Lietuvai, kur jis dirbo diplomatu, džiaugėmės ilgamete visų mūsų draugyste, kurios neįveikia nei atstumai, nei žilstantys plaukai. Maloni šio turnyro staigmena buvo ką tik iš keturiolikos mėnesius trukusios tarnybos kariuomenėje ir kelių komandiruočių į antiteroristinę zoną sveikas ir gyvas sugrįžęs Lucko žurnalistų idėjų generatorius Sergejus. Jis itin džiaugėsi sutikęs senus draugus ir jau kurpė planus surengti jei ne kitąmet, tai šiek tiek vėliau ne tik futbolo turnyrą, bet visas kelių sporto šakų olimpines žaidynes.

Vakare – vėl „Maidanas“, kuriame net santūrusis N.Kesminas įsivėlė į šokius. O ryte – ilga kelionė namo. Rūpestingai palydėti turnyro organizatoriaus Kostios išvykome taip ir neužėmę Lucko pilies. Bet prisiekę, kad dar grįšim. Juk žemės ir draugai – tai mūsų.

P.S. Tiems, kas dar nesilankė Ukrainoje. Ten taip viskas pigu, kad neapsikentęs M.Bagdonas nusipirko naują „Samsung“ telefoną. Veikiantį, tikrą. Apie koldūnus, ikrus ir saldainius jau nekalbu.

Teksto autorius – Raimundas Celencevičius

Nuotraukos iš turnyro.

Kolegų iš Ukrainos tekstas ir nuotraukos.

Both comments and pings are currently closed.