Paisydami arba nepaisydami sutarto susitikimo laiko oro uoste ir sužinoję apie įvykius Rostove bei Stambule, savo mantą atvilko dešimt perspektyvių sportininkų. Į Egiptą ruošėsi keliauti dinozaurai – Virgis, Žydrūnas, Tautvydas ir Vitalis, barzdylos – Romanas, Petras, Albertas bei Julius, jauniklis – Karolis ir legendinis Saulius.

Kelionės pradžioje Romanas įformino debiutinę asmenukę, o dar po poros valandų grakščių formų atletai pasiekė Turkiją. Septynios valandos laukimo Stambule pasižymėjo tuo, jog sportininkai azartiškai ieškojo opcijų, kurios leistų pigiau numalšinti alkį bei troškulį. Aleksandrijoje mus pasitiko šaunūs savanoriai ir ketvirtą ryto mes jau pasiekėme kelionės tikslą.

Pusryčiai nuvylė – nebuvo karšto maisto, o valgyti keksą ir bandeles galėjo tik studentai. Priešpiet palikome „Acacia“ viešbutį ir chaotiškomis miesto gatvėmis pasiekėme sporto kompleksą, kurio futbolo aikštelėje turėjome susitikti su graikų diasporos komanda, reziduojančia Egipte. Turnyre dalyvavo aštuonios komandos, kurios atidarymo metu su savanoriais risnojo per aikštelę ir kiek vėliau klausė egzotiškai skambėjusių, tarp jų ir Lietuvos, himnų. Ceremonijoje apsilankė ir iš sostinės Kairo į Aleksandriją specialiai susitikti su lietuviais atvykęs Lietuvos ambasadorius Egipte Arvydas Daunoravičius – buvo išties malonu.

Rungtynės su graikais buvo itin atkaklios: du kartus pirmavome, sykį atsilikome, bet Vitalio įvartis paskutinę minutę išlygino rezultatą – 3:3. Įvarčius pelnė Karolis, Saulius ir jau nebe taraninio tipo puolėjas Vitalis. Vis dėlto vakarinė programos dalis buvo laukiama labiau – Lietuvos garbę gynę atletai apsilankė kavinėje, kur degustavo tradicinį egiptiečių maistą, o Julius „uždominavo“ žaisdamas domino su vietiniais.

Išaušus naujai dienai, mūsų komandai grupės etape teko sužaisti dar dvejas rungtynes su Egipto atstovėmis. 0:2 buvo pralaimėta šalies žvaigždėms ir 1:4 Aleksandrijos bibliotekos ekipai su turnyro organizatoriumi Mahmudu priešakyje. Beje, „Didysis M“ statistu nebuvo bei sykį sugebėjo nuginkluoti „Press‘o“ vartų sargą. Įvartį pajėgiam varžovui pelnė Albertas, pasinaudojęs gynėjų žioplinėjimu.

Apibendrinant, abejas rungtynes parkavome troleibusą, bet galėjome sužaisti kiek sėkmingiau. Pažymėtina, jog po aikštę risnojo Virgutis ir Žydrūnas, o Petras, deja, pirmo mačo pradžioje patyrė traumą, dėl kurios vėliau nerungtyniavo. Beje, prieš rungtynes apsilankėme įspūdingoje Aleksandrijos bibliotekoje ir gyvai matėme miesto merą, kurio sveikinimo žodis knygų mugės metu truko apie 20 minučių. Neišklausę jo iki galo, pasišalinome iš salės. Vakaras buvo neišskirtinis – daugelis laukė kelionės prie piramidžių.

Piramidės – kvapą gniaužantys statiniai, ypač kai būni prie jų labai arti. Šį kartą šalia jų atvykome įkinkytais kuinais, kuriuos vadeliojo pastoviai žodžio kišenėje ieškoję vadeliojai. Artėjant vakarui, grįžome į Aleksandriją – ten tą dieną nieko ypatingo neįvyko. Laukė paskutinė diena ir dėl penktosios vietos su tame pačiame viešbutyje gyvenusiais ukrainiečiais.

Prieš rungtynes aplankėme Aleksandrijos stadioną ir gražią pilį, tad noro žaisti buvo labai nedaug. Pirmame kėlinyje įvarčių nepraleidome, tačiau po to varžovai pasinaudojo savo progomis ir laimėjo 3:0. Mačo pabaigoje į vartus stojo taraninio tipo ukrainiečių blondinė, sulaukusi labai daug dėmesio iš egiptiečių. Taigi bendroje aštuonių komandų įskaitoje likome šešti, o tai – dėsningas rezultatas.

Uždarymas ir kitos ceremonijos praėjo greitai. Laukimas viešbutyje kiek įgriso ir daug kas jau norėjo prigulti, tačiau laukė ilga kelionė namo. Per ją nieko ypatingo neįvyko. Pavargę keliautojai išsidrėbė ant kėdžių Stambulo oro uoste, pamiegojo ir apie 14 val. pasiekė Vilnių.

Nepaisant to, kad Egipte teko matyti žmones, dirbančius šaukštelių nešiotojais restorane, dušo prižiūrėtojais ar pardavėjus, norinčius grąžą sumokėti kinų pinigais, kelionė buvo puiki ir prasminga, tad ačiū visiems už gerą laiką.

Teksto autorius – Karolis Tretjakas

[nggallery id=16]

Sauliaus Chadasevičiaus nuotr.

Both comments and pings are currently closed.