„Pressas“ rankinio aikštėje nepralaimi net Varėnoje
Žurnalistų sporto klubo „Pressas“ nariams jau nebeužtenka futbolo, kartais krepšinio, ir to, kas yra po futbolo. „Presso“ vyrai jau antrą kartą bandė suprasti, kas tas yra rankinis?
Pirmą kartą rankinio paslaptis „Presso“ vyrai gliaudė prieš pora metų „Siemens“ arenoje, kur susitiko su Seimo narių septynetuku. Susitiko ir išsiskyrė taikiai. Bet tuomet žurnalistų komandoje buvo net keli buvę rankininkai.
Kovo 10 d. laukė išvyka į Varėną. III-ųjų dzūkų žaidynių atidarymas ir mūšis su legendinio Varėnos „Ūlos“ rankinio klubo jaunimu. Po klubo pirmininko Tautvydo Vencevičiaus aistringų paraginimų į Varėną išsiruošė štai toks desantas: pats T.Vencevičius, Rimas Mauricas, Raimundas Celencevičius, Karolis Tretjakas, Giedrius Savičius, Marius Bagdonas, Julius Kiveris. Iš Alytaus atlėkė Ramūnas Jakubauskas. Vyrai kaip mūrai ir ąžuolai. Bėda ta, kad rankinį brandžioje vaikystėje Varėnoje žaidė tik R.Celencevičius, o T.Vencevičius – jaunystėje į rankininkes daug žiūrėjo. Ir dar R.Jakubauskas kažką daręs rankinio aikštelėje. Visi kiti žino, kas yra futbolas, krepšinis, šachmatai ir dartai, bet ne rankinis.
Iki Valkininkų vyrai važiavo tyliai, o nuo jų ėmė aptarinėti taktiką. Sutarta žaisti taip: kas moka, tas varosi kamuolį, kas nemoka – bėga šalia. Prie 6 metrų linijos kamuolys kažkokiu būdu atsiduria Tretjako ar Savičiaus rankose, o tie jau krauna iš viršaus. Tik ne į krepšį, o į vartus.
Kelionė neprailgo. Keistą, bet „Pressas“ šįkart nevėlavo, tad R.Celencevičius užsimanė savo gimtojoj Varėnoj būtinai parodyt naują pilnų matmenų natūralios žolės futbolo stadioną. Parodė. Stovi uždarytais vartais, bet neužrakintas. „Presso“ vyrai paglostė želiančią lygutėlę žolę, ilgesingai apžvelgė baltus lyg sniegas vartus ir kamuolių dar nesuteptus tinklus. Jau metus taip stovi stadionas. Ant natūralios žolės gi vaikų neleisi, o A lygos komandos Varėna neturi – nėr kam žaist tokiam grožyje.
Galiausiai pasiekėme kelionės tikslą – „Ąžuolo“ gimnazijos sporto salę. Ten jau buvo pilna jaunųjų dzūkų – ruošėsi atidarymui. Atvažiavom gerokai per anksti, tad teko sugrįžt į autobusėlį ir pratęst apšilimą. Atidarymas buvo kaip visada: politikai kalbėjo, linkėjo, dalyviai plojo, o paskui ėjo ratu su vėliavom.
T.Vencevičiui, R.Celencevičiui ir M.Bagdonui netikėtai teko greitai persirengt, nes paaiškėjo, kad parodomųjų rungtynių atvykusi žaisti Seimo komanda nesusirinko. LFF neatsiuntė žadėtų futbolo žvaigždžių (M.Kalonas, pavyzdžiui, irgi varėniškis), tad atvyko tik viecinis A.Paulauskas, krašto apsaugos ministras J.Olekas ir irkluotojai E.Balčiūnas bei A.Vieta, šis, beje, traumuotas, tad bevelijo likt atsarginiu.
Padėjom Seimui laimėt vienu įvarčiu prieš gausią varėniškių armiją – mažylius, kurie žengia pirmuosius žingsnius, mergaites, jau padoriai spardančias kamuolį, ir aršius paauglius, kurie pyko niekaip negalėdami įveikt diedų. Tiesa, ir M.Bagdonui sunkiai sekėsi jiems įkišt klyną, nors bandė atkakliai.
Pagaliau atėjo laikas ir rankiniui. Netikėtai „Pressą“ sustiprino Varėnos rankinio patriarchas, ilgametis „Ūlos“ treneris, rajono meras, o dabar Seimo narys V.Mikalauskas. Nors jam jau 60-imt ir net didžiausia apranga ankšta, bet įgūdžiai niekur nedingo.
Sklido gandas, kad vietinis jaunimas iš pradžių ketino žaisti tik kaire ranka, kad nepažemintų „Presso“, bet kažkodėl iš karto ėmė žaist abiem. Iš pradžių panašiai buvo nusiteikę ir teisėjai, padovanoję „Pressui“ porą kamuolių. Tačiau kai nedidelė varėniškių persvara ištirpo, prasidėjo rimtas mačas. Tiems, kas buvo aikštėje, buvo smagu, vargo tik mūsų vartininkas J.Kiveris, niekaip nesuprasdavęs, kaip tas kamuolys švyst tik virš galvos ar šalia ausies ir jau vartuose. Bet pamažu ir Julius suprato, kas čia darosi, ir ėmė atmušinėt – nepamenu tik, kartą ar net visus du. O aikštėje atmosfera kaito: lyg nuo grandinės nutrūkęs lakstė ir įvarčius vieną po kito mėtė R.Celencevičius, spurtus nuo vienų iki kitų vartų darė ir kamuolį į savo kolegą vartininką mėtė T.Vencevičius, iš viršaus nuo linijos krovė G.Savičius, iš krašto smaigstė R.Jakubauskas, kamuolį varyti mokėsi R.Mauricas, kažką dar aikštėje darė K.Tretjakas ir M.Bagdonas, kaip visada, piktas ir užsivedęs, lyg 100 metų būtų žaidęs rankinį.
Išlyginęs rezultatą „Pressas“ net turėjo paskutinę ataką, bet Varėnos jaunimėlis apsigynė. Lygiosios – 19:19. Statistikos maniakas G.Savičius suskaičiavo, kad jis įmetė 4.
Po bendrų nuotraukų per aptarimą kambarėlyje su dzūkiškom kurcinio ašarom, kurias kalbant telefonu Varėnoje vadina „pienu“, liejosi nuostaba – niekas nesitikėjo, kad „Pressas“ čia atvažiavo žaisti, o ne žmonių juokinti.
Išvyką į Varėną užbaigėm vietinėj kavinėj, kur su Seimo nariu V.Mikalausku ir mus į šią smagią išvyką pakvietusiu vienu renginio organizatorių, buvusiu „Ūlos“ kraštiniu Rolandu Markinu aptarėm viską – nuo tuščio stadiono, Varėnos sporto aktualijų iki Seimo užkulisių. Ramybėj palikom tik teroristus. Prisiminėm net legendinius Varėnos futbolininkus Vytą ir Gintarą Kvitkauskus. Jei ne velnio lašai, jie būtų labai daug pasiekę. G.Kvitkauskas, be Vilniaus „Žalgirio“, žaidė ir Lietuvos rinktinėje, buvo pasirašęs kontraktą su tuomet itin galingu Kijevo „Dinamo“.
Dabar sunku prisiminti tiksliai, bet lyg ir sutarėm – jei naujajame Varėnos natūralios žolės stadione ir žais kas nors futbolą, tai „Pressas“ bus pakviestas į atidarymą.
Kelionė atgal į Vilnių buvo pilna šnektos ir dainų. Ir pažadų žaisti rankinį. Tik kitas rytas buvo pilnas nežinios ir neramus, kaip ir kovo 11-oji prieš 26 metus, kai ruoštasi skelbti Nepriklausomybę. Bet netrukus pasidarė gera – visi laimingai pasiekė namus ir gali švęsti valstybės atkūrimo šventę. Tik, va, šaukštas deguto – „Presso“ pagrindinį prizą – ar ne 2,5 litro „pieno“ apsiėmęs globoti R.Mauricas ryte pabudo jau be jo: stovėjo namie sudaužytas. Pirminis tyrimas jau nustatė įtariamuosius: arba dukros, arba žentai.