Po „Press‘ui“ pergalingo Lietuvos žurnalistų futbolo čempionato savo komentarus pateikė čempionų komandos futbolininkai. Kadangi „Mes mylime futbolą už tai … kas po futbolo“, komentarai irgi nerimti.

Priežastys, nulėmusios „Press‘o“ pergalę pagal…

Kęstutį Rimkų:

1. Kosmosas. Nėra abejonių, kad šįkart mums padėjo aukštesnės jėgos. Turint sudėtyje UFO (aka Martynas Juocevičius), Press’as jau yra kitame lygmenyje nei kitos komandos. Bet, kai likus 3 minutėms iki turnyro pasirodė Saulius Jarmalis, ir paaiškėjo, kad šįkart jis nesumaišė aprangų, galutinai tapo aišku, kad kosmosas traukiasi. Kosminis krašto gynėjas finale atrodė kaip ką tik nužengęs iš kitos galaktikos ir dviem greitais įvarčiais subombardavo Kauną. Visa kita – formalumas.

2. Režimas. Kiek teko girdėti, komandos vartininkas Tautvydas Vencevičius šiam turnyrui pasirinko kiek netradicinį pasirengimo režimą. Netikėtai tai pasiteisino. Nė vienos rimtos kliurkos per visą turnyrą, trys seivai iš eilės per 9 metrų baudinių seriją pusfinalyje su Panevėžiu – visa tai rodo, kad „Pressas“ ir turėjo tapti čempionu bei, kad K.Latožos pamokos nenuėjo veltui.

3. Snaiperis. Aurimas Tamulionis per kelerius metus iš berniuko tapo vyru ir tai aiškiai įrodė ne tik užklasinėje veikloje, bet ir žurnalistų turnyre. Jo brandus ir rezultatyvus žaidimas buvo geriausia, ką „Sportimoje“ galėjo pamatyti gausiai susirinkę žiūrovai, tarp jų ir Igoris Pankratjevas. Visai ne keista, kad po turnyro Lietuvos futbolo rinktinės treneris užtruko įsitraukęs į diskusijas su šiuo puolėju apie tai, kad Lietuvos nacionalinei komandai atėjo laikas rinktis schemą su dviem puolėjais. Nenustebkite, jei Vemblyje Lietuvos rinktinės atakų smaigalyje atsidurs naujas greitakojis vyrukas, sudėjimu kiek primenantis W.Rooney, bet mažiausiai 10 kartų gražesnis.

Aurimą Tamulionį:

Tikrai nebūtume laimėję, jeigu ne vartininko Tautvydo Vencevičiaus šou pusfinalio baudinių serijoje. Esu matęs, kaip baudinius atmuša, bet kad atmuštų tris iš eilės ir dar pagautų kamuolį! MVP (Mažiausiai Veiksmų Padaręs :) )

Tautvydą Vencevičių:

Smagu ne tik laimėti, bet ir gerai žaisti, o žaidėme tikrai gerai ir manau, pelnytai tapome čempionais. Tikra čempionato puošmena tapo pusfinalis su panevėžiečiais. Prisipažinsiu – laukiau baudinių serijos. Dar prieš varžybas nešdamas alaus bačkas pajaučiau, kad tai mūsų diena ir Press‘o niekas nenugalės netgi su Fortūnos ar Fortūnato pagalba.

Prieš 10 metų taip pat Sportimoje vykusiame tarptautinio turnyro finale su esu ištraukęs tris lenkų baudinius iš keturių, bet trijų iš trijų dar neteko. Finale nustebino Saulius, kuris dviem reidais tiesiog perskrodė kauniečių gynybą, o Aurimo įvartis papuoštų ne tik Premier lygą, bet ir Čempionų lygos finalą.

Dar kartą įsitikinome, kad žurnalistų turnyrai – nenuspėjami. Praėjusių metų vicečempionė Futbolo.tv komanda liko tik 7 ir atsineštą šampaną turėjo atiduoti mums. Dar labiau stebina kauniečių viražai – užpernai tapo čempionais, pernai liko gale, šiais metais liko dar ir be Zigmo, bet vėl pateko į finalą. Gaila, kad mūsiškiai Freelanceriai liko be medalių.

Svarbiausia, kad tęsiame tradiciją ir jau aštuntus metus iš eilės rengiame Lietuvos žurnalistų futbolo čempionatą. Komandų gausa ir puiki nuotaika, nepaisant pasiektų rezultatų ir užimtų vietų – geriausias turnyro įvertinimas. Šiais metais kaip niekad gausiai sulaukėme ir svečių – sveikino KKSD ir LTOK vadovai, malonu nugalėtojų taurę gauti iš Lietuvos futbolo rinktinės trenerio. Gal kas nors iš mūsų į rinktinę sulauks ir kvietimo … pažiūrėti iš tribūnų.

Raimundą Celencevičių:

Labai gaila Kauno žurnalistų, turėjo puikią progą tapti čempionais, jeigu nebūtų sutikę „Press‘o“. Sunku nebuvo, o finale buvo žiauriai smagu, kad mūsų chebra turi ne tik kiaušus, bet ir čempioniškus kiaušus, kurie ir lemia pergales. Kitaip tariant, iki finalo likus minutei dar sunkiai vaikštai, o finale sudraskai daug jaunesnius ir daug sveikiau gyvenančius. Kaip sako Virgantas: „Žaisčiau ir žaisčiau, ir dar ilgiau ant suolo sėdėčiau“.

Romaną Buršteiną:

Šiemet čempionatas man susiklostė neįprastai. Iki tol nugalėdavo arba aukštesnę vietą užimdavo antrojo „Press‘o“ komanda (arba pirmoji, jei žaisdavau antroje). Žaidėme stabiliai, be didesnių duobių. Pusfinalyje su Panevėžio komanda jautėsi fizinis nuovargis, tačiau finalui jėgų išsaugojome daugiau – viskas įvyko netikėtai per lengvai. Džiugu, kad visi gavome pažaisti – iki pilnos laimės trūko tik Virgučio įvarčio, nors ir drebantis skersinis atrodė neprastai. Ir aišku topų topas – pagautas Venciaus pendelis :)

Nerijų Kesminą:

Aštuntas turnyras, aštuntą kartą nerealiai smagu – ir dėl malonumo pažaisti futbolą, ir dėl galimybės pabendrauti su draugais. Juolab kad su kai kuriais jų susitinki toli gražu ne kasdien. Aišku, tapus čempionu tas malonumas dar didesnis – bet kuris sportuojantis žmogus į aikštę eina tikėdamasis laimėti.

Both comments and pings are currently closed.