Tuzino lietuvių nuotykiai Batumyje arba: keliavome į Sakartvelą, patekome į garažą
Vilniaus oro uosto darbuotojai jau pradeda įprasti prie ankstyvų futbolo pamokų. Ir tą šeštadienį komandos žaidėjų išsidėstymo schemos kavinėje buvo pradėtos bražyti apie penktą ryte. Ant stalo figūravo tokios figūros: Tautvydas Vencevičius, Romanas Burštainas, Vitalijus Bilevičius, Rimas Mauricas, Marius Bagdonas, Raimundas Celencevičius, Kęstas Rimkus, Rimas Baubonis, Albertas Skirpstas, iš Druskininkų atlėkęs Aivaras Kadziauskas, o iš Kauno – Giedrius Rodalevičius ir Zigmantas Jurevičius.
Lėktuve komanda pasidalino flangais, ypač aštrus buvo trejetas viduryje, matėsi, kad stiuardesės turėjo judėti vis mikliau, kad spėtų parūpinti žaidimo įrankius. Tad vidurdienį Kutaisyje komanda išslaipino kiek skirtingų nuotaikų. Kita vertus, buvo kas jas aplygina: Raimio draugas ar tai brolis Robis pasitiko komandą autobusiuku, kurio bagažinė pagal susitarimą buvo pripildyta pasirengimui futbolo turnyrui reikalinga ekipiruote, šįkart tokia gausia, kad nelabai tilpo komandos atsivežti sportiniai krepšiai. Kad atsirastų vietos, ekipiruotę pradėjome dalintis autobusiuke, kuris jau kažkodėl judėjo priešinga Batumiui kryptimi. Pasirodo, Robis turėjo savo planą, kuriame tiko charčio, bet netiko ekskursija į uolas, nes jų apžiūros laikas būtų kainavęs komandų kapitonų burtus Batumyje. Po trumpų diskusijų buvo nuspręsta, kad burtai svarbiau, tad autobusiuko viduje vis labiau kylant decibelų lygiui ir plečiantis gyvenimiškų temų įvairovei, komanda nukeliavo į Batumį.
Štai ten pasiekus nuostabų “Best Western Premium” viešbutį pradėjo ryškėti fizinio pasirengimo skirtumai. O gal požiūris į turnyrą. Dabar jau sunku pasakyti. Buvo tik 17 val., bet dalis žaidėjų nusprendė toliau ruoštis turnyrui lovose, dalis pajudėjo link naujojo modernaus Batumio stadiono, kur reikėjo suspėti į vietos lygos rungtynes. Stadionas buvo iš tiesų įspūdingas, viena smulkmena, kad buvo užrakintas. Paaiškėjus, kad rungtynės vyksta kitame stadione, dalis komandos nusprendė pasistiprinti vietiniame prekybos centre, kur nutiko pranašiškas dalykas. Bevakarieniaujant, Vitalį užpuolė grėsmingas gyvas peliukas. Išsigandęs mūsų etatinis puolėjas pademonstravo savo įgūdžius koja paspirdamas užpuoliką, kuriam galimai tai buvo paskutinė gyvenimo ataka.
Vienas peliukas, vienas įvartis, – tokia liūdna statistika galiausiai papuošė visos komandos pasirodymą rodiklių grafą ir turnyre.
O jis prasidėjo sekmadienį, kai išsiblaškiusi komanda pristatė į Batumio sporto rūmus. Iš pradžių paklaidžiojusi dviejų salių erdvėse, vėliau rinktinė dar labiau paklydo varžybose. Dar prieš turnyrą prisiminęs, kad po kelionės atsinaujino kojos skausmai, Aivaras ėmėsi trenerio duonos, paskui pareiškęs, kad ji nėra skalsi, nes žmonių buvo daug, o žaidėjų tik du – Rimas Baubonis ir Zigmas.
Vis dėlto, pirmajame mače ilgai laikėmės prieš turnyro favoritę Moldovą, kurioje tradiciškai žurnalistai pratę rašyti kojomis ir salės futbolo kamuoliu, ne kitais būdais. Galiausiai praleidome vieną ir finišavome 0:1.
Užtat antrajame ėmėme daužytis smagiau su Vengrija, ir galiausiai po Zigmo šūvio į minetiūrinių vartų tinklą ir tradicinio nevienareikšmiškai vertinamo šventimo būdo, šventėme pergalę 1:0. Tame mače alkūnė vos nelūžo Rimukui, bet atstatytas komandos gydytojo paslaugas noriai teikusio Zigmo stebuklingų pleistrų, jis tęsė kovą.
Paskutiniame grupės mače su Azerbaidžanu būtų užtekę lygiųjų, kad patektume į pusfinalį, bet ankstyvas nesusipratimas prie savų vartų lėmė atsilikimą ir kiek išderintą žaidimą vejantis varžovus, kurie įmušė ir antrą įvartį ir vietoj mūsų pateko į pusfinalį, kuriame turėjo žaisti su armėnais, bet dėl suprantamų priežasčių nežaidė – armėnai buvo suporuoti su Moldova ir gavo nuo jos, kuri galiausiai finale po baudinių įveikė ir šeimininkus.
Mes tuo tarpu dėl 5 vietos aštuonių komandų turnyre susikovėme su mūsų bičiuliais vokiečiais, atsivežusiais gausią smagią bei patyrusią sudėtį. Lyg ir turėjome laimėti, nes surengėme vieną tobulą greitą ataką, išvedę Rimuką smūgiui, bet net jis pamiršo, kad turime elitinį gynėją – Albis suspėjo iš mūsų gynybos atlėkti ir apginti Vokietijos vartus, sugerdamas komandos draugo smūgį. Dankešion, Albertai, pasakė vokiečiai, o Venciui dar teko pademonstruoti vikrumą, kad atlaikytų jų pavojingą išpuolį.
Mačas baigėsi 0:0, tad atėjo laikas baudiniams. Bagdas, Rimukas, Vitalis smūgiavo rezultatyviai, beveik pagal trenerio patarimus, Raimis ir Zigmas pasirinko savitus sprendimus, bet per papildomą raundą Vencius sutvarkė reikalus, ir pats įmušęs, ir patraukęs varžovų smūgį.
Laimingi, kad turnyras baigėsi teigiamai, o gal ir dėlto, kad susigrąžinome pilną ekipiruotę, paskandavome palaikydami mums artimas komandas ir patraukėme atgal į viešbutį – įdomu, kad iš pradžių du taksi ekipažai sugrįžo prie kito Batumio viešbučio panašiu pavadinimu, bet klaida galutinai buvo pastebėta tik tada, kai paprašęs kortelės kambariui į septintą aukštą, Marius Bagdonas sulaukė administratoriaus įžūlaus pareiškimo, kad jo viešbutyje tiek aukštų nėra.
Grįžome į savo nuostabų viešbutį “Best Western Premium”, kuriame vyko ir turnyro uždarymo šventė. Ten viskas klostėsi pagal gražiausias kartvelų tradicijas – prizų dalybos (Venciui – geriausio turnyro vartininko titulas), prisivalgėme jų puikių patiekalų per kelis raundus, o maistui toliau plūstant nesibaigiančia grandine, jau tik abejingais žvilgsniais palydėdavome naujas stalo gėrybes. Todėl turėjome laiko pastudijuoti Zigmo visiems noriai rodomas pikantiškas Giedriaus futbolo marškinėlių nuotraukas. Pokalbiai liejosi laisvai, pasidarėme nuotrauką ir vieninteliu į turnyrą atvykusiu Ukrainos atstovu Aleksu, kurį jaukiai apgaubėme mūsų atsivežta Ukrainos vėliava.
Vakarėlis pamažu geso, kai dalis žaidėjų prisiminė, kad komanda turi tradiciją pratęsti vakarus pirmininko garaže. Kadangi iki jo buvo keli tūkst. kilometrų, buvo pasirinktas per kelis šimtus nuo mūsų nuostabaus “Best Western Premium” viešbučio esantis naktinis klubas subtiliu pavadinimu “Garaž”. O štai ten įvyko tai, ką Bagdonas pavadino “kultūriniu šoku”. Net ir po turnyro pavargusių Presso žaidėjų kompresoriai ir babinos pradėjo vėl veikti, patekus į tuos “Šachrazados pasakos” kambarius. Labiausiai stebino, kad ten visi arba tiksliau visos, turėjo savo vaidmenis. Bet ar mes režisieriai, kad juos žinotume? Tik kuklūs žiūrovai, patekę į neregėtą spektaklį ir palikę jį be žado, tik įspūdžių sklidina širdimi.
Apie Batumio garažo dirbtuves kalbos sukosi ir pirmadienio rytą, kai pakilusi komanda vėl pateko į Robio autobusiuką ir buvo išvežta paganyti akis į vietos gamtos reiškinius. Buvo kriokliai ir už Vitalį senesnis tiltas, buvo šunų pjautynės ir Turkijos siena, velnio ratas, bet esmė gi ne vaizduose, o pokalbiuose. O jie vėl kėlė kultūrinį šoką Mariui Bagdonui ir kitiems mažiau pažangiems naujose programėlėse komandos nariams, besiklausant filosofiškų bei liberalių Giedriaus pasakojimų. Grįžus į Batumį tęsėsi pažintis su kartvelų virtuve, 10 kinkalių (netyčia), paskui ir 10 alaus (tyčia), kurį ragaujant įvyko dar vienos aistringos Zigmo ir Bagdono lažybos dėl to kaip ir kurią dieną pastarasis nubėgo Kauno maratoną. Nes vienas bėgo, o kitas žinojo geriau, kaip viskas vyko. Kaip galiausiai reziumavo Rimukas: “Prieš Zigmą lengva laimėti lažybas, tik sunku išsimušti laimėtus pinigus.”
Kiek pavargusi nuo ginčų ir lažybų, komanda grįžo į nuostabų “Best Western Premium” viešbutį, kur įvyko dar vienas visuotinis pasitarimas ir pasirengimas antrajam turui į garažą vedant grynai profesiniais edukaciniais instinktais. Ten jau kiek kitos sudėties komanda gilinosi į technines detales, bet kadangi buvo pirmadienis, grįžo gana anksti ir spėjo laiku atsikelti prieš kelionę atgal į Kutaisį.
Ji praėjo sklandžiai ir ramiai, parsivežus dalį ekipiruotės ir pasidalinus jos likusčius jau Vilniaus oro uoste.
“O kaip gi tas Sakartvelas? – dar girdžiu smalsesnio skaitytojo klausimą. Vertinimai subjektyvūs ir kontrastingi, kaip ir pats Batumis su iškilusiais naujais dangoraižiais ir šalia besivaidenančiais senais aukštais vaiduokliais. Vieni užrašai ant gražios miesto pakrantės sienų veja okupantus lauk, kitur girdisi rusų kalba. Politinė situacija – liūdnoka, šaliai pasirinkus prorusišką partiją rinkimuose, o vienam vietiniui aiškinant apie tai, kad “nenorime nuo vilko patekti ant meškos”, “visa opozicija – vagys”, “Ukrainą pasidalins Putinas ir Trumpas”, o “mus geriau palikite ramybėje”.
Kuriam laikui matyt paliksime, juo labiau, kad namų lentynoje dabar liko ekipiruotės likučiai, o mintyse ir neištrinami įspūdžiai iš garažo.
