„Press‘o“ debiutas Sakartvelo sostinėje

Jungtinė Lietuvos žurnalistų sąjungos „Press‘o“ ir Lietuvos sporto žurnalistų federacijos komanda pirmą kartą istorijoje žaidė Sakartvelo sostinėje surengtame tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre. Kelionę į Tbilisį padėjo suorganizuoti kelionių agentūra „Baltic Clipper“.

Tai nebuvo pats sėkmingiausias Lietuvos žurnalistų futbolo turnyras, bet nuotykiai supo šią devynių žaidėjų komandą, kurios vieną svarbią ypatybę kapitonas pastebėjo iškart. Bene pirmą kartą per Press’o istoriją į tarptautinį turnyrą nusileido sudėtis, kurioje nebuvo nė vieno, galinčio be nuodėmės krislo pažvelgti į liūdnas Aurelijaus Verygos akis.

Net atvirkščiai. Draskyti ministro akis imtasi trečiadienį maždaug 5 valandą ryte oro Vilniaus uoste, kur sugūžėjo devyni džigitai, dalis išlipusių tiesiai iš LŽSF šventinio renginio kubile. Į Sakartvelą kylantį lėktuvą įlipo: Tautvydas Vencevičius, Maksimas Vojevodinas, Andrzej Bong’as, Martynas Pocius (Nostra), Julius Bliūdžius, Stasys Petkus, Domas Paulauskas, Vaidotas Kazlauskas ir Kęstas Rimkus.

Vos nusileidę Kutaisyje vyrai pateko į plačias gauruotas gruziniškas rankas – tai Petro Pinevičiaus rekomenduotas vairuotojas Bogri su pagalbininku sutiko lietuvius oro uoste su lentele, ant kurios buvo užrašyta „Maksimas Kaisa“.

Tai žinomas lapių biatlonininkės gerbėjas Maxas užverbavo patyrusį sakartvelietį šoferį ir drauge sukurpė pasirengimo turnyrui planą, į kurį turėjo įeiti daug kultūrinių objektų ir renginių.

Bet prieš pradedant reikėjo užkąsti. Lietuviai buvo nugabenti į Bagri gimtojo miestelio tuščią kavinę, kurioje ant stalo iškart ėmė plaukti chačapuriai, daržovės, charčio, chinkaliai ir, žinoma, vynas. Vairuotojai atvyko paruošę namų darbus – du dviem dideliais plastikiniais kanistrais balto ir raudono vyno, kuris turėjo užtikrinti svetimšaliams sklandesnį aklimatizacijos procesą.

Gausus vaišių stalas, mažos kainos pakiliai nuteikė kolektyvą prieš nuotykius, kurie ir prasidėjo trečiadienį Martvilio kanjone. Ten futbolininkai buvo suštabeliuoti į dvi valtis trumpam plaukimui ypač vaizdinga kalnų upės atkarpa. Mojavimais irklu atgal ir netinkamai vienas lietuvių ekipažas greitai išmušė iš pusiausvyros vietos vairininką – šis nuleido rankas ir leido jungoms patiems stumdytis tarp kitų turistų valtis. Plaukimas buvo trumpas, bet labai chaotiškas ir savotiškai linksmas. Įstrigo gausios ir bereikalingos darbuotojų pajėgos – vienas jų sėdėjo kanjone tarp uolų lyg grifas, o vienintelė pareiga buvo sužiūrėti, ar visi irkluotojai segi gelbėjimo liemenes.

Sukaitę po ekskursijos lietuviai pasiprašė išsimaudyti, o tai lėmė kitus nuotykius. Kylant serpantinais link krioklio didžioji komandos dalis, sėdėjusi Mercedes mikroautobuse ėmė slysti kartu su mašina žemyn stačioje įkalnėje. Išgyvenę kelias dramatiškas sekundes pasukome ieškoti kalnų upės maudynėms. Radę žavaus krioklio baseiną, sukaitę lietuviai susiruošė šokti į ledinį vandenį.

Atsipūtęs Press’as grįžo į bolidus, pavežėjo porą po Sakartvelą keliaujančių jaunų graikų, ir pasileido slalomu gyvų kliūčių ruožą. Pastebėta, kad karvių ir kiaulių Kutaisio regiono keliuose yra daugiau nei mašinų. Užsiėmę savais reikalais gyvuliai ramiai stoviniavo arba traukė lėtai namo, abejingai reaguodami į tarp jų nardančio vairuotojo garso signalą. Anot Bagri, karvės ir kiaulės kasdien pačios grįžta namo vakarienei. Iš tiesų prie kai kurių namų vartelių galima buvo išvysti drausmingai prisistačiusius keturkojus. Karvių slalomas baigėsi Bagri gimtajame miestelyje, kur pressininkai užvalgė vietos kebabų, dar vadinamų šaurma (po 5 larius, t. y. 1,6 euro) ir papildė vyno atsargas.

Achaltcikės mieste Maxas buvo užsakęs viešbutį, kuriame prieš vidurnaktį pristatę lietuviai buvo vieninteliai klientai – užtat jie galėjo laisvai rinktis kambarius, kainavusius juokingai nedaug – po 10 eurų su pusryčiais. Prieš miegą šeimininkas dar pavaišino komandą naminiu vynu. Gražus gestas buvo pažymėtas pora valandų užtrukusiais mandagiais pokalbiais ir Bongo bei vairuotojo suorganizuota taikos pypke.

Ketvirtadienis prasidėjo Rabati pilies peržiūra. Pressininkai pasisamdė gidę, o ši priminė liūdnus Sakartvelo santykius su kaimynais. Visos šią šalį supančios valstybės – Azerbaidžanas, Turkija, Armėnija ir, žinoma, Rusija, yra atsirėžusios Sakartvelo dalį, todėl nė vienų kaimynų nėra broliška, nors patys sakartveliečiai pernelyg nepyksta. Po gidės rekomendacijų iš kelionės maršruto galutinai buvo išbrauktas Stalino muziejus Goryje – pasirodo, kad ūsuotasis šunsnukis lengva ranka trėmė Sibiran ne tik lietuvius, bet ir savo tautiečius.

Po fantastiškų vaizdų keliaujant kalnais ir fantastiškų pietų pakelės restorane (charčio, šašlykas, šeimininko vaišės šaltu baltu vynu iš mažo rago) buvo pasiekta Vardzia – kalne išlikę urvai, kuriuose gyvendavo tūkstančiai žmonių, saugojusių praėjimą per kalnus nuo priešų. Siaurose urvuose niekas neįstrigo, o 80-metis vikrus gidas priminė ne tik istoriją, bet ir savo pavyzdžiu įkvėpė, kad senatvė, gali būti guvi ir smagi dirbant mėgstamą darbą.

Vakare komanda pasiekė Boržomį – 3 tūkst. gyventojų kaimą, garsėjantį mineralinio vandens ištekliais. Vaizdingame tarpeklyje komanda po kelių raundų derybų įsikūrė glamūriniuose kambariuose, kai Vencius su Stasiu numušė kainą nuo 80 iki 50 eurų už dviviečius numerius ir dar išsireikalavo priedo pusryčių. Vakaras buvo palydėtas pasivaikščiojimu Boržomio parke, kur įvyko netikėtos Venciaus ir Nostros jungtuvės. Taip jau sutapo, kad būtent šie vyrai, tiek ilgai nepasidavę jausmams, susiėjo ant meilės spynų tiltelio. Jungtuvės buvo pažymėtos ilga vakariene turkiškoje kavinėje ir pratęsimu prie savo vilos sukant vyno taurę.

Penktadienį sėdome į bolidus, praūžėme dar pro vieną paveikslinį miestelį su jaukiomis suvenyrų gatvelėmis. Turas buvo paženklintas vyno degustacija ir suvenyrais, tarp jų vyno ledais, alumi ir dar čača (gruzinas pardavėjas ja ėmė vaišinti, kai išgirdo, kad mes lietuviai). „Kaip jums ir savo medaus su riešutais už 20 larių parduosiu. Iš arabų imčiau po 50“, – tvirtino jis. Tebūnie tai tiesa, bičiuli.

Apie pietus užsukome į ant kalno įsikūrusią seną bažnyčią ir nusileidome į Tbilisį. Ten laikinai atsisveikinome su savo rūpestingais, bet skaičiams ne ypač atspariems vairuotojais. Labiausiai įstrigo, kad Mercedes vairavęs Ramazas aiškino, jog Gruzijoje gyvena 1,5 mln. gruzinų, o Prius keleivius vežęs Bagri kalbėjo apie 5 mln.. Kaip žinia, tiesa yra per vidurį. Dar pralinksmino, kad Bagri tvirtino, jog Tbilisyje mūsų viešbutis prie Petrašvilio bus barų ir restoranų rajone, bet kai atvažiavome į visišką užkampį miesto pakrašty, kur net adreso nėra, tik nedickas stadionas ir viešbutis, paklaustas apie savo ankstesnius teiginius, šoferiukas šyptelėjo: „A … znajiet“.

Komanda apsigyveno padoriame viešbutyje, skirtame Sakartvelo jaunimo rinktinėms. Kambariai buvo gerai paruošti, tik keli telikai neveikė, anot, mus pasitikusio Mamukos, dėl praūžusio uragano. Turėjome kelias valandas iki komandų vakarienės, laisvą laiką Press’as nusprendė išnaudoti taktiniam pasirengimui.

Kadangi taktikos dėlionėje trūko įrankių, buvo pasitelktos dvi stiklinės, dėl patogumo prispaustos prie stalo vyno tūriu. Domas siūlė taktinius ėjimus, į kuriuos Vencius dažniausiai argumentuodavo, kad „žaisime kaip mokame, nes nieko daugiau nemokame.“ Taktinėje schemoje saugai, kuriuos atstojo vyno stiklinės, ėmė judėti vis sparčiau ir atrodė visai neblogai.

Taktinius manevrus nutraukė vakarienė, kuri buvo kaip reta kukli. Vencius įteikė marškinėlius pagrindiniam organizatoriui, kuris tuoj pat buvo pramintas Mamukausku. Ten pat Press’as išvydo ir savo varžovus. Jie kėlė dvejopą įspūdį. Kęstui įsikalbėjus su vienu azerbaidžaniečiu, šis papasakojo, kad yra buvęs Lietuvoje, o paklaustas kur, kaip, atsakė: „Su rinktine“. Ne tik jaunimo, bet ir nacionalinėje rinktinėje kelias rungtynes sužaidęs azeras buvo kokių 30-ies metų. Jis pats tuo metu atkreipė dėmesį į Odesos komandą. „Jų visų kojos kaip futbolininkų“, – konstatavo akyla azero akis.

Azerai ir armėnai sėdėjo prie atskirų stalų ir vienas kitą varstė samdomų žudikų žvilgsniais. Vis dėlto per komandų kapitonų pasitarimą buvo nuspręsta, kad jie žais tarpusavyje.

Press’as taksi mašinomis patraukė į vakarinį Tbilisį, kur po trumpų pasivaikščiojimų nutūpė vakarienės. Ne pirmą kartą iš kai kurių patyrusių Press’ininkų lūpų teko išgirsti pastabas, kad valgiai nėra tokie geri, kaip kitose Kaukazo šalyse. Na, o gal tiesiog vieta per daug gera (miesto centras), kad viskas būtų ir gardu.

Šešių komandų turnyras turėjo prasidėti 9 val. Anot, Mamukos, kad nebūtų taip karšta.

Tačiau 8 valandą buvo pastebėta, kad ir Sakartvele lyja, o dėl turnyro rengėjų reikalavimo žaisti bucais be grifų grėsė ne veja, o tikra čiuožykla. Todėl turnyro laikas vėl buvo pakeistas. „Turnyras nukeliamas 30-45 minutėmis, todėl prasidės ne 9 val, o 10 val.“, – savaip suskaičiavo Mamuka.

Kitas įdomus per naktį įvykęs pokytis – azerai sulaukė vieno tautiečio, kuris uždraudė komandai žaisti su armėnais. Po ilgų ginčų nuspręsta, kad mačas tarp jų neįvyks, bus mušami baudinių serija.

Tris dienas ruoštais kūnais Press’as pasitiko turnyrą tokiu modeliu – vartuose Vencius, gynybos kraštuose Kęstas ir Maxas, gynybos viduryje atakų dirigentas Domas, atakuojantys kraštai – Vaidotas ir Bongas, puolime – Nostra. Pagal planą pastarąjį turėjo keisti Julius, o Stasys kamšyti kitas nuo karščio atsiveriančias skyles.

Žolė išdžiuvo, stadionas buvo puikiai parengtas. Aikštės kokybė tikrai buvo ideali, tik vartai nevienodi – dviejuose ketvirčiuose stovėjo maži rankinio vartai, trečiame – didesni vartai, kaip pas mus „Sportimoje“. Visoms rungtynėms teisėjavo jaunos gruzinės, kas buvo neįprasta, bet malonu. Net mūsų vartininko balsas šįkart skambėjo švelniau nei SFL rungtynėse.

Press’o pirmasis mačas laukė su šeimininkais. Gruzinų komandoje nebuvo žvaigždžių, bet jie taip pradėjo sukti kamuolį, kad Press’o gynėjams sukosi galva. Atrodė, kad nieko ypatingo nedaro, bet žaisdami „siena“ varžovai vis išlaisvindavo komandos draugą. Po tokios kombinacijos, pasibaigusios puolėjo efektingu smūgiu per save, krito pirmasis įvartis į Press’o vartus. Buvo žaidžiami 2 kėliniai po 10 minučių. Vieniems Presso’o nariams (Vaidui) laikas slinko greitai, kitiems (Kęstas) lėtai kaip gyvenimas, nes buvo per 30 laipsnių, o saulė vis kilo. Nostra bandė ginčytis su Maxu, kas ten ką palieka be priežiūros, bet iš esmės tai nieko nekeitė – Sakartvelo komanda pjaustė lietuvių gynybą savo pasiukais ir po pertraukos dar du kartus sušaudė Vencių, kuris neturėjo galimybių pakeisti rezultato – 0:3.

Antrasis mačas – su Armėnija. Ši išvakarėse keliavo iš Jerevano tik 6 valandas, tad buvo stiprios ir gilios sudėties. Vėl nesusikalbėjimas gynyboje lėmė armėnų išpuolį ir įvartį – prakišome 0:1. Šįkart priešinomės labiau, bet vėl gi – realių progų neturėjome. Įžaisti kamuolį buvo nelengva, nes varžovai pasitikdavo aukštai, o tolimi smūgiai nebuvo labai pavojingi, nes vartai – maži. Išskyrus Domo šūvį – tolimą baudos smūgį, kurį paskutinę akimirką atmušė vartininkas, realių progų nebuvo, o karštis sunkė jėgas. Aikštėje teko pasirodyti ir Stasiui, kuris pirmiau buvo linkęs labiau rūpintis foto medžiaga.

Trečiasis mačas buvo su Azerbaidžanu, kurio atakos prasidėdavo nuo minėto rinktinės buvusio futbolininko kojų. Nepaisant to, pagaliau ir mums pavyko kažką kurti. Vaidas surengė pavojingą reidą ir pykštelėjo į vartininką, mes pagaliau pradėjome laikyti kamuolį. Deja, Azerbaidžanas turėjo ir daugiau gerų žaidėjų, kurie įmušė mums du įvarčius. Rungtynes paįvairinome diskusijomis dėl bucų, nes vienas jų žaidė su uždrausto tipo bateliais. Azerai, turėję kokius keturis atsarginius, neskubėjo keisti žaidėjo, radę argumentą: „jūs ką, negalime jo keisti, nes jis mūsų svarbiausias gynėjas“. Galiausiai pralaimėjome 0:2, vėl gi pelnytai, bet su viltimi, nes žaidimas gerėjo, o prieš akis laukė turkai.

Iki tol jų nebuvome matę, nes iš Stambulo ir artimesnių Tbilisiui surinkti žurnalistai atvyko vėliausiai, o turnyro metu sekti kitų žaidimo neturėjome galimybių. Dalis turkų žaidė futbolą kelnėmis, o tai atrodė geras ženklas. Anot, Venciaus, pralaimėti „kelnėtųjų“ komandai neturime teisės. Kartu jautėme, kad tai paskutinis šansas išvengti paskutinės vietos ir pagaliau atsidaryti įvarčių sąskaitą, juolab, kad pirmą kartą žaidėme didelių vartų aikštelėje. Pradėjome mačą susikaupę, atakos ėmė ristis, ir pagaliau – Vaidas lengvu smūgiu iššovė į patį patį viršutinį vartų kampo kamputį, išvalęs voratinklius ir Lietuvos komandos sielą. Nors varžovai žaidė keistą futbolą, įtampa dar nebuvo numesta, nes švaistėme progas. Tik, kai pagaliau į atakos smaigalį patekęs Domas šaltakraujiškai biliardiniu smūgiu pristatė kamuolį į vartų žemutinį kampą, tapo ramu. Atsipalaidavome, pradėjome mušti įvarčius, keisti žaidėjus ir laimėjome 5:1. „Tai buvo pirmasis mūsų įvartis turnyre“, – džiaugėsi turkai. „Ir mums tai buvo pirmieji penki“, – pokalbį palaikė Bongas.

Paskutinis mačas buvo su Odesa, kuriai reikėjo pergalės, kad užsitikrintų pirmąją vietą turnyre. Iškart kilo bruzdesys, nes odesiečiai net keli žaidė su grifais. Jie gynėsi, nes juk „jau sužaidė keturis mačus prieš tai taip“, į ką Vencius atsakė, kad ir prie Sovietų Sąjungos gyvenimas buvo kitas. Labiausiai reiškėsi toks smarkus ir smagus odesietis Kulinas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jo IQ sudarė maždaug toks skaičius, kiek turkai įmušė įvarčių per turnyrą, bet apie Kuliną dar vėliau.

Galiausiai nusileidome dėl grifų ir pradėjome rungtynes. Odesa žaidė atsargiai, bet pamažu pradėjo mus spausti ir įmušė įvartį. Reikia pastebėti, kad jų komanda tikrai buvo stipriausia. Visi žaidėjai visose pozicijose vienodai geri, techniški ir kieti. Odesa įveikė mus 2:0 ir čia pat sutrypė čempionišką šokį, nes turnyrą finišavusį armėnų ir azerų baudinių serija jau pernelyg nieko nekeitė.

Taigi, Odesa – pirma, Sakartvelas – antras, Azerbaidžanas – trečias, Armėnija – ketvirta, Lietuva – penkta, Turkija – šešta.

Apdovanojimai vyko prie aikštės – Kęstas ten gavo turnyro gynėjo prizą (nors komandoje buvo geresnių) ir jį teikusio buvusio futbolininko gruzinišką bučinį, Vencius nusifotografavo su legendiniu Sakartvelo vartininku Otaru Gabelija.

Dievo užmirštame užkampyje Press’as praleido dar kelias valandas, o tada pajudėjo į vakarinę turnyro dalį. Mtsheta bažnyčia jau buvo matyta, tad ant kalno Press’o vyrai užtemdė vietinius vestuvininkus ir susikibę už pečių sugiedojo Tautišką giesmę į Karaliaus Mindaugo sveikatą.

Prasukome pro vietos konjako ir vyno gamyklas, bet degustacija buvo atsargi – saulė ritosi vakarop, o nuo 8 ryto visi turnyro žaidėjai buvo beveik nieko nevalgę. Visi jautė, kad neatsargus mostas gali išbraukti likusią vakaro dalį. Ji vyko restorane su kelių aukštų patiekalais, daug vyno, gruziniškais tostais, kurie kažkodėl buvo skirti sakyti vienam itin nuobodžiam vietiniam sporto „Kalinauskui“, kuris mėgavosi savimi, savo žiniomis, siekiančiomis SSSR ištakas, bet niekas jo nesiklausė. Press’as leidosi į vaišes ir visiškai nestabdė savęs. Labiausiai šventė odesiečiai, atsivežę kelias savo moteris, vis leidę rusiškas dainas, kurios nelabai lipo lietuviškoms ausims, ypač tokioms didelėms ir gerai girdinčioms, kaip Venciaus. Vartininkas praskiedė dainas garsiais priminimais apie tai, kad Sakartvelo šalyje neturėtų skambėti ją užpuolusių kaimynų kalba ir linkėjo, kad sykį iškridę rusai nebesugrįžtų atgal. Šeimininkai tokius linkėjimus priėmė su šypsena, bet Kulinui tai nepatiko ir jis buvo priėjęs aiškintis santykių prie lietuviško stalo. Odesietis gavo atkirtį, bet galiausiai Vencius parodė lygį, nusprendęs ignoruoti išskirtinio bukumo varžovą.

Ne viskas buvo taip aršu. Gruziniški šokiai buvo karšti, valgių daug, o Press’as žengė į salės vidurį ir dar kartą atliko Tautinę giesmę visų pasaulio lietuvių sutartu laiku. Pačių choristų vertinimu, šįkart skambėjo geriau nei pirmąsyk, nes balsai buvo geriau patepti.

Po vidurnakčio grįžus iš banketo, komanda vėl susitiko po kelių valandų, nes prieš 5 val. turėjome pajudėti kelionei iš Tbislio į Kutaisį. Kelionė automobiliais atgal į Kutaisį buvo atmiešta degančio automobilio pakelėje vaizdu ir keliais ištuštintais vyno buteliais per pusryčius šalikelėje.

Visas kitas krovinys nesudužęs atkeliavo lėktuvu, tad gali būti, kad Sakartvelo dvasia dar gyva džigitų lentynose arba kūnuose. Kitiems kita proga sužaisti turnyre Sakartvele turėtų pasitaikyti kitų metų spalį – bent jau taip planuoja Mamukauskas.

Autorius Kęstutis Rimkus

 

Komentaras