Tryliktus metus iš eilės Lietuvoje organizuotas didžiausias Europos tarptautinis žurnalistų turnyras šeimininkams ir vėl baigėsi ne taip, kaip norėjosi. Nors devynias skirtingų šalių ekipas priėmusiuose Druskininkuose „Press‘o“ vyrai ruošėsi versti kalnus, galiausiai paaiškėjo, kad nepavyko atkelti net kastuvo.

Dėl pagrindinio turnyro rėmėjo bendrovės „Betsafe“ įsteigtos čempionų taurės šiemet kovojo Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Armėnijos, Gruzijos ir Egipto žurnalistai. Turnyrą kiek netikėtai laimėjo baltarusiai, lenkams atiteko sidabras, armėnų kišenėse – bronza.

Mūsiškių stovykloje nuotaikos kur kas niūresnės.

Turnyro išvakarėse Druskininkus okupavę „Press’o” vyrai, lenkdami pirštus, pririnko 17 užsiregistravusių žmonių. Pirmininkui negirdomis, Karol Tretjakas ir Bagdonas iš jų skaičiavo devynis žaidėjus. Kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo ir tiek. Nebuvo ir pačių skaičiavusiųjų. Tiksliau, buvo, bet be veidų, be dvasios, sugebėjimus palikę kažkur išvakarėse, klausant senųjų „Press‘o“ vilkų ir simbolių prisiminimų.

Jau pirmasis mačas su braliukais latviais virsta nusivylimu. „Press‘as“ neranda nei žaidimo, nei savęs, nei varžovų vartų. Nors visas rungtynes šeimininkai turėjo aiškią iniciatyvą, laikas ištiksėjo per greitai. Nulinės lygiosios prieš, kaip vėliau paaiškėjo, silpniausią turnyro komandą, kurią dar prieš mėnesį „pressininkai“ buvo nesunkiai įveikę Engurės miestelyje svečiuose. Pirmos rungtynės, o komandą žadėjęs traukti Karol – tuščias.

Pirmininko kalba sūri, apeliuojama į tautiškumą, savigarbą, charakterį. Kadangi antras varžovas – Rusija, motyvacinis užtaisas suveikia. Brianskas tas pats, koks buvo pastarąjį dešimtmetį, bet jau ne toks pat. Turime iniciatyvą, bet iš jos išspausti sugebame tik vieną Buršteino įvartį. Karol – vėl tuščias.

Gaila, bet trumpam pabudę, šeimininkai labai greitai vėl užmigo. Blogiausia, kad ilgam. „Press‘as“ beveidis, žaidimas nesiklijuoja, o broko ne mažiau nei šnekų. Pirmą kartą istorijoje savo aikštėje pralaimėta Egiptui (0:1), nervingoje kovoje kapituliuota prieš Lucką iš Ukrainos – Zigmo Jurevičiaus įvartis situacijos negelbėjo. Karol – tuščias.

Apeliuodamas į neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusį straipsnį apie nacionalinę rinktinę, komandos viršininkas išrėžia: „Такой футбол нам не нужен“. Kaip visada ramaus balso ponas Gelumbauskas jam antrina: „Žaidimas neina“. Blogiausia, kad visi apsimeta, jog pirmojo negirdi, antrojo – neklauso.

Vietiniai statistikos mėgėjai bėga prie šalia aikštės esančios skydinės ir neramiai žvilgčioja į iškabintą turnyro lentelę. Keturi taškai po keturių mačų – prasti reikalai, bet varžybos klostosi taip, kad tereikia laimėti likusias rungtynės ir medaliai kišenėje.

Blogiausia, kad tą savaitgalį „Press‘as“ per daug svajojo ir mažai žaidė. „Press‘as“ sužaidžia geriausią savo mačą ir emocingame trileryje 15min atstovai Raimundas Celencevičius ir Marius Bagdonas nukala pergalę 2:1 prieš būsimus turnyro nugalėtojus baltarusius.

Iš pradžių redaktorius iškiša du „klynus“ ir meistrišku smūgiu nuo vidurio linijos pelno pirmą įvartį, o pačioje rungtynių pabaigoje jo pavaldinys žiebia varžovų vartininkui tarp ausų ir „Press‘as“ triumfuoja. Bet… Karol – tuščias.

Kaimynams iš Gudijos tai buvo vienintelis pralaimėjimas. Mums – meškos paslaugą padariusi pergalė.

Pasekmės viską pasakančios, o rezultatai kalba dar geriau už jas. Paskutinius tris mačus su lenkais, armėnais ir gruzinais „Press‘as“ baigė trimis pralaimėjimais su įvarčių santykių 0:5. Nors teisingumo dėlei, reikėtų atminti, kad šiame turnyre šeimininkai nė viename mače nežaidė prasčiau nei varžovai, vos keturi įmušti įvarčiai, pasako viską. Karol – dar tris kartus tuščias.

Aštunta vieta iš devynių ir visi supranta, kad pirmininko apibendrinamąją kalbą ištverti bus nepaprastai sunku. Čia pat tribūnoje Maurico gražuolė dukra tėvui atkemša ir paduoda pirmąją skardinę alaus, tačiau net paprastai išganingas garsas pšššš šįsyk įtampos nenuima.

Prezidentas dzūkišku sodriu tembru konstatuoja: „Pažymiai žaidėjams: Tretjakas – du, Ufikas – du, Buršteinas – keturi, Raimis – keturi, Bagdonas – du“. Tada numoja ranka ir pareiškia: „Visiems kitiems – irgi du“.

Laimei, viso šio fiasko nematė kitas turnyro senbuvis ir idėjos krikštatėvis Vytaras. Išvakarėse iš esmės prisiėmęs šeimininko vaidmenį ir pasijai pareiškęs, kad svarbiausia savaitgalio metu atlikti simbolio vaidmenį, sportozauras iš širdies taip ir darė. Vietoj futbolo batalijų pasirinkęs kitus kurorto malonumus, turnyro simbolis sugrįžo tik į viešbutyje netikėtai iškeltas dūzges. Kaip galima ir nuspėti, čia vaizdo tikrai negadino.

Po renginio vykstančioje vakaronėje, pristatydamas turnyro dalyvius, pirmininkas išlenkia taurelę konjako su armėnais, užsimaukšlina Latvijos rinktinės aprangą, netgi už solidų žaidimą pagiria lenkus, bet surasti žodžių savo komandos pasirodymui nesugeba. „Ačiū, vyrai!”, – tepasako, o į sriubų lėkštes veidus sukišusi komanda stengiasi tai praleisti negirdomis.

Prie gėdos stulpo 2017-aisiais Druskininkuose prikalti: Marius Bagdonas, Vitalijus Bilevičius, Romanas Buršteinas, Raimundas Celencevičius, Evaldas Gelumbauskas, Martynas Juocevičius, Zigmas Jurevičius, Rimas Mauricas, Kęstas Rimkus, KAROL TRETJAKAS, Andžejus Tunevičius, Tautvydas Vencevičius, Maksimas Vojevodinas. Taip pat aurą palaikė arba nuo suolo blogai vadovavo Nerijus Kesminas, Dainius Radzevičius, Tomas Grigalevičius ir Vytaras Radzevičius.

Rezultatas, kuris akivaizdžiai įpareigojo komandą neparklupti bent jau trečiajame kėlinyje. Ir vyrai nenuvylė. Čia mūsiškių persvara šiemet buvo, kaip reta, akivaizdi – įtikinamai laimėta tiek prieš visus buvusios didžiosios tėvynės respublikų prelegentus, tiek prieš saulėtojo Egipto atstovus, kurie vis drąsiau jaučiasi ne tik aikštėje, bet ir šalia jos. Bet afrikiečius galima suprasti – juk ir Mohametas į musulmoną, esantį Lietuvoje, iš aukštybių žvelgia kitaip. Ne viską matydamas pro akinamą rudens saulę, o kartais ir prisidengdamas akis delnu.

[nggallery id=28]

Both comments and pings are currently closed.